1929 metais prelatas dr. Jurgis Galdikas, būdamas Telšių kunigų seminarijos inspektoriumi ir dėstytoju, ant Šventosios upės kranto, už pusantro kilometro nuo besikuriančio žvejų uosto, savo sesers Monikos Kaunienės sodyboje, pastatė medinę bažnyčią, ją iš lauko ir vidaus apkalė lentomis, stogą apklojo cinkuota skarda. Pats statytojas sudarė ir bažnyčios plano projektą. Bažnyčiai davė vardą „Stella Maris“ – Marija, Jūrų žvaigždė. Titulą išreiškia meniškas paveikslas virš altoriaus. Pasakojama, kad tais metais jūroje buvo didelė audra, ji užklupo žvejus jūroje, keli iš jų nuskendo, dalis išsigelbėjo. Likusieji gyvi žvejai, norėdami padėkoti Marijai už išgelbėjimą, baržomis į Šventąją parvežė medžiagą bažnyčiai, paruoštą Klaipėdos baldžių dirbtuvėse. Medžiaga iš Šventosios buvo pervežta į statybos vietą ir čia sustatyta. Kadangi tarp Palangos ir Šventosios yra 12 km atstumas, statytojas savo privačią bažnyčią pavedė Telšių vyskupo dispozicijai ir leido laikyti pamaldas besikuriančio miestelio ir apylinkės gyventojams. Tai sudarė vėliau įsikūrusios Šventosios parapijos židinį. Bažnyčioje yra du vietinės reikšmės dailės paminklai: Šv. Kazimiero paveikslas (XIX a. pab., aliejus, drobė, autorius nežinomas) ir varpas (žalvarinis) su užrašu „Mark Ulman, Karaliaučius 1608 m.“ Šis varpas yra vienas seniausių mūsų krašte, jis senesnis ir už visus Palangos bažnyčios varpus.